BDAR

AR-210119647.jpg
2021-01-18

Apie valstybės įsitraukimo į verslą iššūkį – grėsmes ir galimybes nuomonę pateikė Valstybės investicijų valdymo agentūros (VIVA) Stebėtojų tarybos pirmininkas, nepriklausomas narys Valdas Vitkauskas.

 

Beveik ketvirtį amžiaus Lietuvos valstybinėms struktūroms neteko spręsti didelių investicijų į verslą klausimų. Po masinės privatizacijos devyniasdešimtųjų viduryje, su šiais iššūkiais didžiąja dalimi tvarkėsi privatus verslas. Beje, darė tai gana sėkmingai, kaip rodo BVP, eksporto, pelningumo, konkurencingumo duomenys. Valstybei versle teliko pasirūpinti reguliavimu, infrastruktūriniais sektoriais, paprastai turinčiais natūralios monopolijos požymius, bei atskirais smulkesniais, lyg ir netyčia iš privatizavimo akiračio išsprūdusiais likučiais.  

 

Europos sąjungos lėšos sukūrė naujus didelius finansinius srautus, įvairiausiomis formomis per valstybės administravimą tekančius ir į verslą, tačiau tai nebuvo komercinio investavimo valdymo klausimas. Didžioji šių srautų dalis, išskyrus keletą atskirų priemonių, buvo negrąžintina parama, o ją  skirstant nereikia tiek daug dėmesio skirti verslo rizikų vertinimui ir suvaldymu, ar tinkamam grąžos ir rizikos pasidalinimui tarp versle dalyvaujančių šalių. Labai supaprastinus, pakanka: a) išsamių suderintų taisyklių rinkinio, pagal kuriuos skirstomi nemokami resursai; b) kontrolės, kad visi tų taisyklių laikytųsi; c) kvalifikuotai ir laiku paruoštų ataskaitų visai resursų skirstymo grandinei 

 

Su Europos komisija suderinti kitokį papildomą valstybės resursų nukreipimą į verslą visada buvo išties didelis iššūkis, tačiau pandemija padėtį pakeitė iš esmės. Iki šiol neregėti finansavimo srautai pajuda iš valstybės rankų į privačius verslus. Šį kartą jau ne vien tik subsidijų forma, bet ir stengiantis papildyti, ar atkartoti rinką – tai yra, pagalbą skirti per paskolas ar korporatyvinius vertybinius popierius. Europoje kalbama apie trilijonus eurų, o kad būtų paprasčiau įsivaizduoti, paskaičiuokime kiek lėšų artimiausiais metais galėtų būti įliejama į rinką Lietuvoje, jei pinigų gautume proporcingai gyventojų skaičiui. Didžiausios galimos sumos Lietuva galėtų tikėtis iš Europos Centrinio Banko (ECB) „Pandemic Emergency Purchase Programme“ (PEPP) – daugiau kaip 6 milijardų eurų, nors tiesiogiai teks daug mažiau, nes neturime pakankamai tinkamų aktyvų šiai programai. Nebent juos aktyviau kurtume. Kita didžiausia dalis yra iš „Next Generation EU“ programos, mūsų šaliai, tikėtina, tektų apie 300 milijonų eurų kasmet per 2021-2026 metus vien paskolomis, taip pat dar 600 milijonų eurų subsidijų 2021 metais, dar tiek pat 2022 metais, o dar apie 500 milijonų 2023 metais. Nebūtinai viskas tiesiogiai verslui, tačiau dar ir atskiros valstybės iš savo resursų skirs papildomų lėšų. Lietuva pajėgi ženkliai prisidėti, pavyzdžiui, vien tikist Valstybės investicijų valdymo agentūros (VIVA) valdomo Pagalbos verslui fondo programoje numatytas iki milijardo eurų įliejimas į rinką. Bendros sumos dešimtis kartų viršija keliųpastarųjų metų grynąjį bankų finansavimą Lietuvos verslui (beje, neretai šis rodiklis buvo netgi neigiamas). Taigi, visų verslui vystyti skiriamų resursų kontekste valstybės balsas taps jei ne dominuojantis, tai bent jau beprecedentiškai reikšmingas moderniojoje mūsų šalies istorijoje.   

 

Iš karto kyla klausimas – ar gerai, kad valstybė įsitraukia į privataus verslo finansavimą? Klausimas gali likti retorinis, nes nuo mūsų apsisprendimų čia mažai kas priklauso. Bet kokiu atveju, Europos sąjungoje, ir ne tik čia, valstybės tokiu būdu suteiks verslui didžiulius resursus. Žinoma, Lietuva gali atsisakyti tame dalyvauti, bet tuomet daugelis mūsų šalies verslų tiesiog negalės atlaikyti konkurencijos tų, kurie tuos resursus pasidalins. Todėl neturime pasirinkimo likti nuošalyje. 

 

Kitas, labiau praktiškas klausimas kaip sukurti didžiausią vertę iš šio naujo resursų nukreipimo mechanizmo? Išsamus atsakymas būtų per ilgas šio straipsnio formatui. Bet pagrindiniai siūlomi principai yra tokie: 

  1. Būtina skaidri, kvalifikuota ir tvari tikslų išsikėlimo ir rezultatų vertinimo sistema, kuria pasitiki visi pagrindiniai interesų dalininkai.   
  1. Suformuluoti aiškius kriterijus investicijų naudos matavimui. Jei tai tik finansinė grąža, tuomet paprasčiau, bet jei tikimės kitų socialin naudų: darbo vietų, taršos mažinimo, naujų kompetencijų ugdymo, efektyvesnės vidinės kapitalo rinkos  tuomet turime aiškiai apibrėžti šias naudas, numatyti kaip ir kada jas matuosime, apsispręsti kokią finansinės grąžos dalį esame pasiruošę mainyti į papildomos socialinės naudos vienetą. Svarbu, kad naudos matavimas būtų savalaikis, pakankamai tikslus ir pasiekiamas racionaliais kaštais. 
  1. Investicijų valdymui maksimaliai naudoti esamas konkurencingos rinkos struktūras, sudarant joms tinkamas paskatas siekti ir aukščiau įvardintų socialinių tikslų, o kai tai neįmanoma, arba neracionalu  kurti tokias struktūras, kurios kuo greičiau ir lengviau būtų  transformuojamos į konkurencingos rinkos dalyvius. 
  1. Sprendimus dėl investicijų nukreipimo, formulavimo ir priežiūros patikėti žmonėms, kurie turi atitinkamą patirtį įvertinti ir suvaldyti verslo rizikas, arba bent jau supranta papildomų kompetencijų poreikį, pripažįsta trūkumus ir turi potencialą pakankamai greitai augti. 
  1. Sudėlioti gerai apgalvotą motyvavimo sistemą asmenims ir organizacijoms, vykdančioms investicijas. Vengti smulkmeniškų taisyklių ir suvaržymų, suteikti kompetencijas atitinkančią sprendimų priėmimo laisvę, bet ją subalansuoti su pamatuota atsakomybe suklydus ir dalyvavimu naudoje, pasiekus gerų rezultatų. 

 

Principus galima dar išplėsti ir sukonkretinti. Dabar svarbu pritraukti geriausias įmanomas kompetencijas, kad greitai ir apgalvotai sutarti dėl tikslų ir principų, o tuomet paversti juos konkrečiomis priemonėmis. Lietuvoje jau turime žmonių, kurie yra pasiekę priimtiną kompetencijų lygį ir turi motyvacijos dalintis, įdarbinti šias kompetencijas ne vien tik dėl siauros asmeninės naudos. 

 

Per kelis artimiausius mėnesius spręsis milžiniškų resursų perskirstymo klausimai. Yra grėsmė juos iššvaistyti neracionaliai, ilgiems metams užsikraunant skolų ir nenaudingų tęstinių sąnaudų naštą. Iš kitos pusės, tokie resursai suteikia, ko gero, unikalią galimybę ženkliai pasistūmėti tarptautinėje vertės kūrimo grandinėje, atsidurti arčiau pažangiausių šalių. Kaip tai pavyks, didele dalimi priklausys nuo to, kiek atsakomybę gavusiems lyderiams užteks išminties ir jėgų laiku suburti geriausias visuomenės kompetencijas ir nukreipti jas taip, kad iš šio unikalaus laikotarpio liktų tik nepasitvirtinusios grėsmės ir geriausiu būdu išnaudotos galimybės.  

 

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-02-22